Dešrelės ir sardelės – lengvai gaminamas, visiems žinomas ir mėgstamas gatavas pusryčių ar net pietų patiekalas, kurį pasigaminti gali net vaikas. Matyt, todėl net ir dabar, kai vis dažniau kalbama, kad dešrelės anaiptol nėra pats sveikiausias produktas, jos išlieka labai populiarios.
Kad ir kaip norėtusi įsivaizduoti gyvenimą be dešrelių, kaip išsiversti be jų, kai nori greitai, skaniai ir sočiai pasistiprinti? Arba kai veluoji iš darbo, o vaikai alkani laukia namie? Šis sultingas, karštas ir apetitą žadinantis mėsos patiekalas tokiais atvejais yra nepakeičiamas. Būtent dėl greito ir lengvo pagaminimo būdo dešrelės ir sardelės yra itin populiarios tarp įvairių gyventojų sluoksnių.
Truputis istorijos
Pirmosios dešrelės atsirado daugiau kaip prieš du tūkstančius metų. Pirmą kartą panašus patiekalas buvo paminėtas vienoje Senovės graikų pjesėje, parašytoje 500 m. pr. Kristų.
Pirmasias tokias dešreles, kokias mes žinome dabar, 1805 metais pagamino Bavarijos mėsininkas Joachimas Georgas Laneras. Diuseldorfo mieste vietos gyventojai net pastatė savo žemiečiui paminklą – apie du metrus aukščio siekiantį monumentą, kuriame įtvirtinta bronzinė lenta su dešrelių atsiradimo istorija. Žinoma, kad 1804 metais Laneras, išmokęs mėsininko amato, iš Franfurkto atvyko į Vieną ir atidarė ten nuosavą krautuvėlę, o po kurio laiko pirkėjams pateikė savo išradimą – pirmąsias kulinarijos istorijoje tikras dešreles. Tačiau pavadino jas ne Bavarijos, o Franfurkto arba Vienos dešrelėmis.
Naujo mėsos produkto Vokietijoje ir Austrijoje laukė sėkmė – esmė ta, kad jam gaminti buvo naudojama toli gražu ne geriausia mėsa, kartais ir sausgyslės, todėl jis kainavo nebrangiai. Iš karto dešreles pamėgo ir paprasti žmonės.
Sardelių atsiradimas taip pat susijęs su Bavarija. Pagal legendą, maždaug prieš 150 metų vienos kavinės Mariamplase šeimininkas Zepas Mozeras kiaulės žarnas prikimšo gatavo faršo (veršienos ir kiaulienos mišinio su svogūnais ir petražolėmis), po to išvirė sudytame vandenyje. Taip atsirado naujas kulinarinis išradimas. Šiandien klasikinės Miuncheno sardelės garsina miestą ne mažiau nei alaus šventės.
Iš ko, iš ko…
Dabartinių dešrelių farše, be mėsos, yra daug maisto papildų, kraujo ir kitų įvairių leidžiamų naudoti maisto priedų.
Kad dešrelės būtų skanios ir sultingos, gamintojai stengiasi pasiekti, kad ingradientai būtų kuo smulkesni ir švelnesnės konsistencijos, kad būtų patraukli prekės išvaizda, o gatavo produkto sudėtis nūtų kuo artimesnė šviežios mėsos sudėčiai. Tačiau ir čia yra savų subtilumų: faršas neturi būti panašus į paštetą, o prikimštos dešrelės privalo „iškabėti“ 6-8 valandas, nes apvalkalą sunku tolygiai prikimšti faršo.
Dažniausiai daugelis dešrelių ir sardelių gaminamos iš kiaulienos ir jautienos naudojant pieno miltelių. Lašiniai daro jas sultingas, o specialus terminis apdorojimas suteikia rūkytos mėsos aromatą.
Naujos pakavimo technologijos leidžia padidinti realizacijos terminą nuo 3 iki 14 parų.