Atradimas nušalimams gydyti

Koldūnų atsiradimo istorija ganėtinai paini. Daugelis tautų pretenduoja į koldūnų pradininkų vardą. Viena iš koldūnų atsiradimo versijų sako, kad koldūnai po visą pasaulį paplito iš Kinijos.

Šie gaminiai kinų virtuvėje vaidina labai svarbų vaidmenį. Juos drąsiai galima vadinti nacionaliniu kinų patiekalu. Paminėtina, kad gigantizmui neabejingi kinai sukūrė net koldūną Gineso rekordų knygai. Šis kulinarijos stebuklas svėrė 2,5 tonos, o jį gamino 500 virėjų. Tiesa, niekas nežino ar šis milžinas buvo suvalgytas, nors jo būtų pakakę 5 tūkst. žmonių….

Koldūnų išradėju kinai yra linkę laikyti gydytoją Čžan Čžundziną, gyvenusį paskutiniais Rytų Hanų epochos metais (II amžiaus pabaigoje). Senatvėje jis išvyko atgal į savo gimtąjį kaimą ir čia pamatė, kaip sunkiai ir vargingai gyvena vietiniai valstiečiai. Kadangi buvo žiema ir daugybė vargšų neturėjo net normalesnio būsto, jie mirtinai sušaldavo arba nušaldavo kai kurias kūno dalis, dažniausiai ausis. Rūpestingasis daktaras įrengė kaimo centre didžiulę palapinę, užkūrė didelį laužą ir ant jo užkaitė didelį katilą vandens. Kol vanduo virė, jis sumaišė maltą avieną su pipirais ir įvairiomis gydomosiomis bei šildomosiomis žolėmis, ją įvyniojo į tešlos gabalėlius, juos padarė ausytės formos, sumetė į verdantį vandenį ir pakui išdalijo šias ausytes kartu su sultiniu vargšams. Labai greitai nušalimo atvejai kaimė baigėsi. Savo patiekalą Čžan Čžundzinas pavadino „švelniosiomis ausytėmis“. Vėliau jos tapo dabar gerai žinomais Kinijoje koldūnais – jiaozi.

Kiniškų koldūnų rūšys

Kiniški koldūnai paprastai ruošiami garuose, kepami arba verdami sriuboje. Kinijoje populiarūs dviejų rūšių koldūnai. Pirmoji rūšis – tai minėtieji jiazi. Jie gana plokšti ir tešlos konsistencija primena rusiškus koldūnus. Šie koldūnai ruošiami įvairiai: verdami, gaminami garuose, kepami. Įdarai taip pat labai įvairūs .Aviena, kiauliena, jautiena, vištiena, žuvys, krevetės dažniausiai įvairiomis proporcijomis maišomi su tarkuotomis daržovėmis. Vieni iš populiariausių vegetariškų įdarų – kopūstai, grybai ir svogūnų laiškai. Didžiulė kinų kulinarinė fantazija atsiskleidžia gaminant padažus. Tradiciškai kiniški koldūnai valdomi su aitriųjų paprikų arba sojų ir ryžių acto padažu, gaminamu iš česnakų, imbierų, sezamų aliejaus ir sakės.

Kinai neįsivaizduoja savo gyvenimo be koldūnų. Juos valgo ir Šiaurės, ir Pietų Kinijoje. Tai mėgstamas ir kasdienis, ir šventinis patiekalas. Beje, kinų koldūnai – tai vienas iš populiariausių Naujųjų metų šventės patiekalų. Naujųjų išvakarėse gaminti koldūnų susirenka visa šeima. Čia tikima, kad suvalgytas naujametis koldūnas atneš laimę kitais metais. Be to, žodžio „jiaozi“ skambesys sutampa su atsisveikinimo su senaisiais metais ritualo pavadinimu.

Kita kiniškų koldūnų rušis – tai vontonai. Nuo jiazi jie skiriasi tešlos konsistencija ir forma. Vontonų tešla gerokai tąsesnė ir plonesnė, o forma primena ryšulėli. Jie įdaromi kiauliena, krevetėmis, sumaišytomis su imbierais, svogūnais, sezamų aliejumi ir sojų padažu. Vontonai primena nedidukus kukuliukus, todėl patiekiami dažniausiai su sultiniu, valgomu jau po koldūnų.

Kiti „azijiečiai“

Jiaozi populiarūs ne tik Kinijoje. Japonijoje jie vadinami „gyoza“, o Korėjoje – „mandu“.

Japoniški koldūnai (gyoza) su mėsa nuo kiniškų dažniausiai skiriasi labai stipriu česnakų skoniu ir mažesniu kiekiu druskos bei sojų padažo. O štai padažas ant japonų stalo – tai sojų ir acto! Tradicinis gyoza receptas – tai plona tešla ir kapotos kiaulienos, kopūstų, česnakų ir sezamų aliejaus įdaras. Japonų koldūnai visada kepami.

Korėjietiški mandu labai primena tradicinius kinų jiaozi, tačiau skiriasi tuo, kad greta įprastos kiaulienos, jautienos ir kopūstų įdarui naudojami specifiniai nacionaliniai produktai: „stikliniai“ lakštiniai, aštrios daržovės ir pan.

Beje, panašūs koldūnai gaminami visoje Centrinėje Azijoje. Čia koldūnų atmaina vadinama „mantais“. Šie koldūnai 3-4 kartus didesni už mums įprastus. Įdaras gaminamas iš smulkiai supjaustytos (ne maltos) avienos ir daug svogūnų. Į šį įdarą dar gali būt dedama virtų žirnių, pakeptų pavasarinių žalumynų (pavyzdžiui, dilgelių). Tešla gaminama iš miltų ir vandens, kočiojama ploniau nei koldūnams.Šie koldūnai gaminami ne vandenyje ar sultinyje, o garuose.

Na, o Irano ir Azerbaidžiano virtuvėje puikuojasi „diušbara“. Tai iranietiški ir azerbaidžanietiški koldūnai. Jie dvigubai mažesni už mums įprastus. Yešla iškočiojama labai blona – apie 1 mm. Įdaras gaminamas iš avienos, dedama svogūnų, česnakų, mėtų, bazilikų lapelių, paprikų ir raugerškių. Taigi šis įdaras – perpus iš mėsos ir augalų, be to, jis būna rūgštokas. Šie koldūnai verdami kaip ir įprasti, tačiau iš pradžių sūdytame vandenyje, o paskui – riebiame sultinyje, su kuriuo ir valgomi kaip sriuba. Visas šis patiekalas ir vadinamas „diušbara“.

Neįprastais koldūnais jus gali pavaišinti Turkmėnijoje. Balyk berek išore primena įprastus koldūnus, tačiau skoniu – nė kiek. Tai koldūnai su žuvimi.

Žinoma, koldūnai – ne tik „azijiečiai“. Tarp populiariausiųjų – rusų „pelmeniai“ ir „kundiumai“, lietuviški koldūnai ir „ausytės“, italų „ravioliai“ ir t.t.

Koldūnų tradicijos

Viena iš pagrindinių koldūnų gamybos tradicijų – tai „laimingojo koldūno“ lipdymas. Gaminant koldūnus, į paskutinį dedamas koks nors neįprastas įdaras: pipiras, saga ar moneta. Jį radusio valgytojo laukia didžiulė sėkmė ir laimė.

Gausybė koldūnų tradicijų iki šių dienų išsaugojo konservatyvieji kinai. Su koldūnais čia visuomet buvo siejama materialinė gerovė ir sveiki palikuonys, nes koldūno forma kinams primena senovinį sidabro lydinį, o pavadinimas asocijuojasi su vaikais.

Viena iš istorijų apie koldūnus pasakoja, kad kinų jaunavedžiai dėdavo naujamečių koldūnų į burną, o paskui juos išsiėmę sukraudavo po jungtuvių guoliu, taip siekdami susilaukti gerų palikuonių.

R.Marcinkevičienė
„TV Savaitė“

Putlumas – tik aristokratams

Šiandien žmogų kankina visuotinė problema: ką suvalgyti, kad sulieknėtum? Pasaulio sveikatos organizacija skambina pavojaus varpais: 2006 metais nutukimo problema gerokai pralenkė svarbiausią žmonijos bėdą – badą. Nuolatini maisto trūkumą Žemėje junta 800 milijonų žmonių, nuo antsvorio kenčia ne mažiau kaip miliardas.
O juk mūsų tolimi proteviai nebuvo įmitę. Jie valgė sveiką, tačiau gana primityvų maistą. Žmogus maisto gaudavo sunkiai: medžioklė ir žemdirbystė atimdavo nemažai energijos. Taigi pamažu žmonės išmoko ne tik prisikimšti pilvą, bet ir valgyti mėgaudamiesi maisto skoniu. Už valgymo proceso malonumą jiems teko sumokėti antsvoriu ir sveikata. Iš pradžių kūno putlumas buvo budingas tik aristokratams. Būtent jis išskirdavo žmogų iš minios ir tapdavo neatskiriamu turto, galios ir… patrauklumo įrodymu! Iki XIX amžiaus apkūnumas buo laikomas grožio etalonu – pakanka pažvelgti į P.Rubenso drobes.

Senovės laikais tik bepročiui galėjo ateiti į galvą mintis numesti svorio. Ir štai 1087 metais toks beprotis vis dėl to atsirado – juo tapo Vilhelmas I Užkariautojas. Anglijos karalius taip „išvešėjo“, kad jo nebegalėjo išlaikyti nei vienas karalystės žirgas. Vilhelmas I nusprendė įveikti iškilusią problemą ypač originaliu būdu – kasdieniais lėbavimais su gausiu alkoholio vartojimu.. Apie tai koks buvo pirmosios istorijoje „dietos“ poveikis, žinių nėra pakkankamai. Šiašiasdešimtmetis karalius mirė tais pačiais metais, kai jam įspyrė nuosavas žirgas.

Malonumo valgyti kaina – antsvoris

„Jei esame pasmerkti valgyti, maitinsimes gerai“ – ši prancūzų juristo, politiko ir kulinaro Žano Antelmo Brija-Savareno mintis mums būtų artima ir šiandien…jei ne progresas, iškrėtęs piktą pokštą. Jis pavertė mūsų darbą lengvesniu, o maistą – lengviau pasiekiamu. Dabar daugelis mūsų pakyla iš darbo vietos, vos tik užsinori užkąsti, o mamutų medžioklė nugrimzdo į praeitį – pakanka ištisti ranką ir atidaryti šaldytuvą. Būtent jis, taip pat ir nuotolinio valdymo pultelis, liftas, automobilis, mobilusis telefonas, kompiuteris ir kitos civilizacijos gerybės kaltos dėl to, kad vidutinis Žemės planetos gyventojo svoris auga.

Specialistų teigimu, apie 75 proc. žmonių turi polinkį tukti. Vadinasi, jų organizmas yra linkęs kaupti patenkančios su maistu energijos likučius riebalų pavidalu juodai dienai. Tačiau juoda diena jau seniai atšaukta. Šiandien pasaulio svorio kaupimo rekordininkai yra amerikiečiai. Kažkada šlovintas kūno putlumas dabar toli gražu nebėra garbinamas. Juk jis, kaip paaiškėjo, yra daugybės ligų priežastis ir gali net 10 metų sutrumpinti gyvenimą.

Sakoma, norint išgelbėti alkstančius, juos reikia pamaitinti. O kaip įveikti apkūnumą?

Jo priežastis – tinginystė, nusprendė JAV mokslininkai. Ir kibo spręsti problemą iš visų jėgų, net perstatydami miestus. Kaip paaiškėjo istoriškai susiklosčiusioje JAV infrastruktūroje nėra galimybių pasireikšti Amerikos gyventojo fiziniam aktyvumui. Tipiškas JAV miesto atributas – automobilis. Tai vienintelis būdas nusigauti iki parduotuvės ar darbovietės, nes kai kur šioje šalyje nėra šaligatvių. Tad norint žmones ištraukti iš automobilių reikia rimto perplanavimo.

Architektai sukūrė programą, kuri leistu kelius aprūpinti šaligatvieis ir dviračių juostomis. Be to, planuojama prekybos centrus, mokyklas ir kitas įstaigas perkelti į tokias vietas, kad žmonės be vargo jas pasiektų pėsčiomis. Pirmasis tokio miesto pavizdys jau egzistuoja Šiaurės Kalifornijoje (Southern Village).

Savo indelį kovoje su nereikalingais kilogramais skuba įnešti ir anglai. Rūkuose skendinčio Albiono gyventojai dabar negalės atsipalaiduoti net parduotuvėje, mat vienas stambiausių prekybos centrų tinklų kaip sporto įrenginius nutarė naudoti pirkinių vežimėlius. Jie turės papildomą ratą, kuris priešinsis stūmimo jėgai. Be rato, vežymėlije bus įrengtas laikrodis, pulso ir greičio matuoklis bei sudeginamų kalorijų skaitiklis. Specialistai apskaičiavo, kad vienas apsipirkimas su tokiu „sportiniu prietaisu“ prilygsta 20 minučių plaukiojimo baseine. Jų teigimu šis vežimėlis priverčia žmones atkreipti dėmesį į savo svorį ir fizinę formą.

Psichologija pagal šaldytuvą

„Mes esame tai, ką valgome“- tokią išvada per 20 metų darbo dietologijos srityje padarė vienas amerikiečių mokslininkas. Todėl jei norite geriau pažinti žmogų, paprasčiausiai žvilgterėkite į jo šaldytuvą. Juk maistas tampa mūsų pačių dalimi – jis yra audinių lastelių statybinė medžiaga, vadinasi, vertas ypatingo dėmesio. Tačiau norint tinkamai maitintis reikia valgyti ne tik mėgstamą, bet ir naudingą maistą.
Palyginkite savo organizmą su automobiliu. Jeigu į jį įpilsite nekokybiškus degalus, variklis veiks užsikirsdamas, o jeigu benzinas geras, važiuosite be problemų. Taip ir žmogus: kai perkraunate savo organizma riebiu, keptu maistu, alkoholiu ir saldumynais – laukite nemalonumų. Ne paslaptis, kad Viduržemio jūros šalyse, kur maistui paruošti naudojama daugiau alyvuogių aliejaus, o ne gyvulinės kilmės riebalų, jūrų gėrybių vietoje mesos, be to, suvalgoma daug žalumynų, vaisių ir daržovių, kur išvystyta vyno gamyba ir vartojimo kultūra, žmonių, kenčiančiu nuo nutukimo, yra kur kas mažiau.

Organizmui bet kokiame amžiuje gyvybiškai būtinas vitaminų ir mikroelementų kompleksas .Maža to, nuo pat žmogaus gimimo verta rūpintis mitybos kokybe. Jau įrodyta, kad vaikai, kurie pirmuosius dvejus gyvenimo metus gauna subalansuotą maistą, ateityje net uždirba pusantro karto daugiau už savo vienmečius.

Tačiau ne tik maisto kokybė – ir jo kiekis vaidina svarbų vaidmenį. Esminis dėsnis – mitybos raciono energetinė vertė turi atitikti organizmo energijos sąnaudas: kiek kolorijų suvartojai, tiek jų turi sunaudoti. Pažeidus šį dėsnį baudžiama ligomis, o pažeidinėjant jį nuolat – priešlaikine mirtimi. Kultūringas žmogus turi žinoti apie vartojamų produktų energetinę vertę.

Sveiko kūno priešai

XIX amžiaus pabaigoje pavyko „išskaidyti“ maistą į atskirus komponentus – baltymus, riebalus ir angliavandenius., taip pat apskaičiuoti jų energetinę vertę. Net paprasti skaičiavimai sufleruoja, kad šiuolaikiniam žmogui, gyvenanančiam miesto sąlygomis ir nedirbančiam didelio krūvio fizinio darbo, reikia apie 1900 (moterims) ir 2 200 (vyrams) kolokalorijų per parą. Atrodytų, viskas paprasta. Tačiau, net ir nepaisant atkaklių specialistų patarimų stebėti suvartojamų kolorijų skaičių, toks požiūris į maistą daugeliui mūsų ypatingo entuziazmo nesukelia.

Iš kur kyla padidėjęs maisto poreikis? Specialistų nuomone, šį poveikį junta žmonės, nesugebantys išsikapstyti iš stresinių situacijų. Mes gyvename gana sudėtingame pasaulyje, mūsų galvos nuolat prikimštos minčių ir problemų. Kaip nuo jų išsivaduoti? Papraščiausias būdas – ko nors užkąsti. Organizmas išskiria daugiau kraujo į skrandį, mažiau – į galvą, todėl mintys pačios savaime tarsi nustoja be paliovos plūdusios. Paskui, kai jos vėl apninka, galima ir vėl ką nors įsimesti į burną – problemos vėl kuriam laikui apmalš. Procesas paprastas, tačiau turintis liūdnus padarinius – antsvorį, kūne sukauptą emocinį purvą, sukelianti įvairias ligas.

Kad neužterštume savo kūno, susipažinkite su pačiais kenksmingiausiais produktais. Didžiausią pavojų organizmui kelia saldus ir riebus maistas, paruoštas pasitelkus sudėtingas pramonines technologijas. Į pačių kenksmingiausių skanėstų penketuką patenka saldūs gazuoti gėrimai, bulvių traškučiai, šokoladiniai batonėliai, mėsos delikatesai, taip pat ir riebi mėsa, ypač kepta.

Kai kurių dietologų nuomone, sveiku galima laikyti kokybišką natūralų maistą. Toks maistas yra augalai ir gyvūnai pasaulyje atsiradę ir išaugę natūraliomis sąlygomis – laisvėje, be hormonų ir chemikalų – bei paruošti tradiciniu būdu.

Valgykime lėtai

Maistas – gudrus dalykas. Valgyti reikia mokėti, tačiau daugybė žmonių to nemoka. Reikia žinoti ne tik ką valgyti, bet ir kaip bei kada. Ir ką tuo metu kalbėti – šie profesoriaus Preobraženskio iš Michailo Bulgakovo knygos „Šuns širdis“ pastebėjimai puikiai atspindi tai, ką specialistai vadina valgymo kultūra. Mes visi žinome apie galimus padarinius tačiau ir toliau ryjame maistą spoksodami televizprių, net nejusdami jo skonio. Reikia atminti, kad valgymo kultūra prasideda nuo savo vertės pajutimo ir savigarbos. Tad jeigu iš tiesu save gerai vertinate ir gerbiate, nekimškite į burną bet ko ir bet kaip.

Taisyklė „tyliau važiuosi – toliau nukaksi“ tinka ne tik žmogaus kelionėms, bet ir jo mitybai. Protestuodamas prieš greitąjį maistą, įtalų restoranų kritikas Karlas Petrinis Bra mieste įkūrė judėjimą „Slow food“ (lėtasis maistas). Jo šalininkai ragina valgyti tik sveiką bei skanų maistą ir daryti tai neskubant. „Mes ne tik mokome žmones būtųži išrankesnius maistui, bet ir padedame atgimti valgymo kultūrai“, – mano organizacijos prezidentas Karlas Petrinis. Šiandien judėjimas „Slow food“ vienija daugiau kaip šimtą tūkstančių žmonių. Jau daugiau nei šimto šalių restoranai puošiasi sraigės logotipu. Šios įstaigos nepasižymi greitu aptarnavimu – jos išsiskiria patiekalų kokybe. Pusfabrikačiams čia ne vieta

Gyvi vien saulės energija

Vegetarizmo idėja, pagrįsta religiniais įsitikinimais, buvo populiari Indijoje dar prieš tūkstantį metų. Tačiau tikrasis vegetarizmo bumas prasidėjo septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai „gelių vaikai“ – hipiai – pradėjo aktyviai propaguoti pasipriešinimą prievartai. Už gyvulinės kilmės maisto ir ir drabužių, pagamintų iš gyvunų kailių ir odos, atsisakymą šiandien balsuotų apie milijardą mūsų planetos gyventojų. Tačiau vegetaras vegetarui nelygu. Vis dėl to žuvis valgyti galima.

Veganai protestuoja prieš gyvūnų naudojimą žmonių reikmėms ir nevalgo net medaus, be to, smerkia bet kokį gyvūnų išnaudojimą pasilinksminimo tikslais – pradedat žirgų sportu ir baigiant cirku bei zoologijos sodais. Dar griežtesnių pažiūrų laikosi tie, kurių mitybos pagrindą sudaro vaisiai ir uogos – jie kviečia nedaryti žalos ne tik gyvūnams, bet ir augalams, tad ragina valgyti tik tuos vaisius, kurių nuskynimas nėra kenksmingas pačiam augalui. Todėl rinkti uogas galima, o rauti morkų – ne. Be to, šie žalumynų valgytojai yra prieš terminį maisto apdorojimą. Tačiau toliausiai pažengė „saulės valgytojai“ – jie išvis nustojo valgyti ir minta vien saulės energija. Tvirtinama, kad pati žymiausia „saulės valgytoja“ Džasmuchin apsieina be įprasto maisto nuo 1993 metų. Vietoj jo ši moteris dažnai žiūri į saulę – bent po 5 valandas per dieną.

Tarp vegetarų buvo ir yra daug žinomų veikėjų: Levas Tolstojus, Albertas Enšteinas, Leonardas da Vinčis, Polas Makartnis…
Biochemikas Aleksandras Danilevskis teigia, kad balandžiai, kurie buvo maitinami mėsa, tapdavo pikti ir būdavo pasiruošę kirsti į juos maitinančią ranką. Tokie eksperimentai patvirtino, kad 85 proc. tų, kurie vartoja maisto produktus, yra greitai supykstantys ir agresyvus, o 90 proc. vegetarų yra būdinga ramybė ir susitvardymas. Tačiau egzistuoja ir kitokia nuomonė. Kai kurie mokslininkai tvirtina, kad mėsos atsisakyas gresia žmogui gyvybiškai svarbių maistingųjų medžiagų trūkumu ir gali net sukelti sunkias ligas.

Aistros dėl dietų

Dėl skonio nesiginčijama, tačiau vegetarizmo problema visada sukelia daug diskusijų. Kaip ir dietos.

Dietų epidemija užgriuvo visuomene tik XIX amžiaus viduryje. Nuo tada atsirado nemažai idėjų apie tai, kaip tinkamai sublogti. Iš pradžių visku obuvo kaltinami angliavandeniai. Ž.A. Brija – Savarenas nemeilę angliavandeniams aiškino paprastai: „Niekada nebūna nutukę mėsėdžiai gyvunai, pavyzdžiui, vilkai, šakalai, plėšrieji paukščiai. Netunka ir žoliaėdžiai, kol amžius neleidžia jiems tapti ramiems. Tačiau ir jie bet kada gal igreitai papilnėti, jei būtų maitinami bulvėmis, duona ar įvairių rūšių miltais.“

Paskui buvo paskelbtas karas riebalams. Liekninamųjų priemonių sudėčiai tiko viskas – nuo laisvinamųjų iki srichnino ir arseno. 1976 metais osteopatas iš Filadelfijos Robertas Linas sukūrė savo maisto priedą svoriui mesti – jį sudarę sumalti gyvūnų kaulai, sausgyslės ir kaulai. Vartodami šį mišinį mirė 58 žmonės.

Tačiau aistros dėl dietų nerimsta. Jei dieta tampa kovos būdu su antsvoriu ar kitomis problemomis, pralaimėjimas neišvengiamas. Tokie maisto ribojimai nesuteikia trokštamo rezultato, žmogus tik kankina save. Kad dieta būtų veiksminga, reikia nustoti kovoti su savim, liautis save teisti bei smerkti ir būtina pakeisti požiūrį į save. Tuomet pasąmonė pati patars, ką reikia daryti, kad kūnas įgautų normimas dormas ar ypatybes. Verta kruopščiai išanalizuoti priežastis, kuriomis vadovaujatės, sudarydami savo racioną. Gal jums savo nuomonę primetė žmonių grupė, kuriai norėtumėte priklausyti ar tėvai vaikystėje? Ar tikrai pradėjote geriau jaustis, jūsu svoris tapo normalus ir atrodote jauniau? Jei taip nėra, susimąstykite, ar einate teisingu keliu.
XXI mokslininkai pagaliau pripažino, kad sveiko gyvenimo būdą atitinkanti mitybos sistema turi teikti džiaugsmą ž kitaip ji niekada neprigis ilgam laikui.

Saldu, bet ne cukrus

Prispažinkime – kartais kyla nenumaldomas noras pasilepinti kokiu nors saldumynu. Dažnai tai baigiasi tortuku, pyrageliu ar dežute šokoladinių saldainių. Daug geresnė išeitis – visada po ranka turėti džiovintų vaisių. Jie saldūs, tačiau saldumynams įprastą cukrų čia keičia ne tokie „blogiukai“ – fruktozė ir laktozė. Jos nedidina gliukozės kiekio organizme kaip kiti saldėsiai.

Džiovinti vaisiai – ne kas kita, kaip 80 proc. vandens atsikratę švieži vaisiai. Būtent dėl šios priežasties jie tokie kaloringi: 100 g yra net 275 kcal. Tai net 3-5 kartus daugiau nei šviežiuose vaisiuose. Be to, net 65 proc. džiovintų vaisių kolorijų sudaro lengvai pasisavinami angliavandeniai Džiovintuose vaisiuose nėra dažiklių, stabilizatorių, nitritų ir kitos bjaurasties, be kurios jau beveik neįsivaizduojame ne vieno produkto…

Žinoma, džiovinant vaisius neišvengiamai prarandama dalis vitaminų, tačiau daugelio vertingų mikroelementų (kalcio, geležies, magnio, natrio) bei ląstelienos ir pektino kiekis lieka nepakitęs. Todėl džiovinti vaisiai – tikra naudingųjų medžiagų sankaupa. Štai 50 g. džiovintų vyšnių gali suteikti mūsų organizmui reikalingą kobalto, vitamino B6 ir magnio paros norma, o keli džiovinti abrikosai – kalio ir geležies. Jeigu per dieną suvalgytume po penkias džiovintas slyvas, figas, datules ar abrikosus, užmirštume žarnyno problemas, po 10 dienų tokios dietos mūsų oda taptų skaistesnė, sustiprėtų plaukai ir nagai – visa tai suteiktų džiovintuose vaisiuose esantis nemažas kiekis kalcio.

Tačiau atminkite, kad mūsų parduotuvėse esantys džiovinti ananasai, papajos, mangai ir kai kurie kiti vaisiai iš tiesų nėra tikrieji džiovinti vaisiai! Tai cukatos, kurias iš pradžių gerai pasaldina, o tik paskui sudžiovina.

Datulės – tikras energetinis užtaisas

Datulės, kaip energijos šaltinis, lenkia visus kitus džiovintus vaisius. Jose yra beveik visų vitaminų, išskyrus E ir H. Datulės ypač daug sukaupia vitamino B5, gerinančio darbingumą ir stiprinančio dėmesio koncentraciją. Jose taip pat aptikta medžiagų, savo struktūra labai panašių į aspiriną. Ne veltui senovės žyniai datules naudojo gydydami peršalimą ir gelbėdami nuo galvos skausmo. Medikai sako, kad datulės, savo sudėtyje turinčios daug magnio, gali padėti ir nuo labai rimtų ligų, pavyzdžiui, žarnyno vėžio. Datulių rekomenduojama valgyti sutrikus nervų sistemai, sergant širdies ir kraujagyslių bei kvėpavimo takų ligomis. Šie vaisiai tiesiog nepakeičiami fiziškai išsekusiam organizmui. Suvalgęs datulių žmogus jau po pusvalandžio pajunta sugrįžtančias jėgas.

Kad datulės – vertingas maisto produktas, žmonės žinojo dar tais laikais, kai nebuvo mokslininkų, tyrinėjančių maisto produktų sudedamasias dalis. Štai kasdieniniame piramidžių statytojų valgiaraštyje būtinai būdavo alaus, česnakų ir sauja datulių. Alus patenkindavo skysčių poreikį, česnakai nugalėdavo visas galimas infekcijas, o džiovinti datulių vaisiai suteikdavo energijos, reikalingos dirbant tokį sunkų ir alinantį darbą.

Datulės vartojamos džiovintos ir žalios, naudojamas kaip vienas iš komponentų ruošiant įvairius padažus bei prieskonius mėsos ir žuvų patiekalams .Rytuose be datulių neįsivaizduojama kulinarijos pramonė ir vyndarystė. Arabų šalyse iki šių dienų datulės yra vienas iš pagrindinių maisto produktų.Su jomis ruošiama beveik 100 patiekalų. Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose iš datulių ir ruginių miltų kepama duona, o iš datulių sulčių gaminamas datulių medus.

Figos – mineralinių medžiagų „bombelės“

Figos dažnai vadinamos visų išsiblaškėlių pagalbininkėmis. Iš tiesų jos šalina nuovargi, didina darbingumą, suteikia energijos, gerina gebėjimą sutelkti dėmesį, kas itin svarbu žiemos išsekintam organizmui. Figos – tai mineralinių medžiagų „bombelės“, nes jose susikaupia net 1 160 mg kalio, 230 mg kalcio, nemažai mangano, fosforo, geležies ir įvairių fermentų.

Tai vieni iš seniausių pasaulyje kultūrinių augalų, kilę iš Azijos. Pirmiausia figmedžiai buvo sukultūrinti Egipte. Apie tai byloja prieš 2500 metų egiptiečių meno meistrų nutapytas paveikslas, kuriame vaizduojami vergai, renkantis figas. Senovės Graikijoje figos buvo pasiturinčių žmonių kasdienio maisto sudedamoji dalis.

Džiovintos figos gali pakeisti saldainius, šokoladą ar kitus saldumynus. Jos kur kas naudingesnės už kitus saldžius vaisius, nes netukina. Iš džiovintų figų verdami kompotai, jų dedama į kepinius, uogienes. Be to, tai vieni iš seniausių žmonių naudojamų vaistinių augalų. Jomis gydomos šlapimtakių infekcijos, akmenligė, gerinama širdies raumens veikla, be to, kas ypač aktualu mums šią žiemą, figos padeda sumažinti karščiavimą.

Razinos – nervingiems žmonėms

Razinos – tai džiovintos vynuogės. Dar senovės gydytojai vertino razinas už tai, kad jos ne tik stiprina plaučius, širdį bei nervų sistemą, bet ir nuslopina pyktį. Taigi razinos – nepamainomas nervingų žmonių valgis.

Tai labai maistingas produktas. 100 g. razinų energetinė vertė – 296 – 325 kcal (1 239 – 1 350 KJ). Jose daug angliavandenių ir ląstelienos, gausu kalio ir kitų vertingų medžiagų, įvairių vitaminų: A,E, B1, B2, PP, H, folio rūgšties ir kt. Mitybos specialistai razinas priskiria prie vienų iš sveikiausių maisto produktų. Tad džiovintos vynuogės tinka ir smaližiams, ir sveikuoliams.

Kulinarijoje razinos naudojamos labai įvairiai. Šviesių ir tamsių besėklių razinų dedama į įvairius kepinius: bendeles, keksus, pyragaičius. Šviesios, geltonosios, razinos su viena sėklyte naudojamos gaminti kompotus ir kitus gėrimus. Dažnai tokių razinų įberiama tam, kad gėrimui suteiktų malonų skonį ir aromatą. Šių razinų dedama ir į įvairius mėsos patiekalus, plovą ir pan.

Stambios razinos su sėklytėmis taip pat naudojamos labai įvairiai. Dažniausiai ruošiant tokias razinas sėklytės yra išimamos, o tada šios vynuogės tinka ir konditeriniams gaminiams, ir įvairiems gėrimams (girai, kompotui), ir šiaip pasmaguriauti. Taigi vienintelis šių razinų trūkumas –sėklytės.

Truputis istorijos

Meksikiečių virtuvė – tai daugelio tautų virtuvių samplaika. Jos pradžia galime laikyti majus ir actekus, kurie keliaudami medžiodavo ir gamindavosi maistą. Kadangi šių žmonių gyvenamoji vietovė buvo labai didelė, todėl, natūralu, kad įtakota geografinių vietovių, klimato skirtumų ir technikų, pirmykštė meksikietiškoji virtuvė buvo labai įvairi. Tačiau galima teigti, kad šių žmonių maisto pagrindas buvo kukurūzai, pupelės, pipirai, jautieną ir įvairus augalai.

Vėliau į žemyną atvyko ispanai, kurių importuotą virtuvė, nepaisant to, kad veliau į meksikietišką virtuvė įsiliejo dar daugelio tautų virtuvių dalys (prancūzų, portugalų, afrikiečių ir kt.), turėjo bene didžiausią įtaką. Ispanai į Lotynų Ameriką atvežė naminių gyvūnų ir savitų prieskonių taip smarkiai išplėsdami šią virtuvę. Ispanai, kurie atvykę pamatė, kad vietiniai gyventojai labiausiai vartoja kukurūzus ir pupeles čia idiegė ir savų naujovių – įvesdami į vietinių gyventojų virtuvę ryžius, česnaką, vyną, ir kt.

Nereikia pamiršti ir portugalų, kurie Meksikoje ne tik atrado, tačiau ir išplėtė įvairių pipirų plantacijas. Jau kiek vėliau prieskoniai, kurių Europa net neįsivaizdavo buvo pristatyti senajame žemyne.

Be šių, didžiausią įtaką meksikiečių virtuvei turėjusių tautų yra galybė kitų, daugiau ar mažiau eksportavusių savas tradicijas į meksikietišką virtuvę, tačiau dar daugiau yra tų šalių, kurios šios „mišrainės“ dalis nusprendė importuoti į savo nacionalines virtuves – įvairūs prieskoniai, padažai ir kt. dažnai sutinkami įvairių tautų patiekaluose. Ne veltui sakoma, kad tikrą meksikietišką maistą pažinęs žmogus, nesunkiai jo elementus aptiks įvairių tautų valgiaraščiuose.

Meksikiečių virtuvė – kiekvienas atras savo patiekalą

Meksikietiška virtuvė pasižymi tuo, kad joje sau tinkamą ir skanų patiekalą gali rasti kiekvienas. Neveltui prieš tai buvo rašyta apie šios virtuvės istoriją, kurią formavo majai, actekai, o taip pat, į žemyną atvykę europiečiai ir afrikiečiai. Taigi, šios virtuvės sudedamųjų labai daug, o jos plati geografija suformavo tai, kad joje gausu įvairių prieskonių, ingradientų ir padažų.

Meksikiečių virtuvė pasižymi ne tik aštriais, tačiau ir gausybe kitų prieskonių. Įvairūs augalai, naudojami šioje virtuvėje, kartu su prieskoniais suteikia meksikietiškiems patiekalams nepakartojamą, išskirtinį spalvingumą, kuris garsus visame pasaulyje. Dėl prieskonių gausos žymi ir šios virtuvės skonių gausa.

Meksikietiškoje virtuvėje bene labiausiai pamėgti česnakai, čili pipirai ir svogūnai. Šie ingradientai naudojami didžiojoje daugumoje tradicinių meksikietiškų patiekalų. Populiariausi meksikietiški patiekalai – salsa (padažas), quesedilla, tacai, echilados, buritos, fajitos, tostada ir guacamolė. Tradiciniai meksikietiški patiekalai tradiciškai patiekiami su ryžiais, pupomis arba šviežiomis tortilomis. Kadangi šie, sveiki produktai dažniausiai patiekiami su šviežiomis daržovėmis, meksikietiška virtuvė laikoma viena sveikiausių pasaulyje.

Iš ko gainamos

Pieniškos dešrelės gaminaos iš įvairių mėsos rūšių: jautienos, kiaulienos, vištienos, kalakutienos arba iš jų derinių. Gaminio kokybę ir maistingumas priklauso nuo ėsos sudėties. Vertingiausia mėsos dalis yra raumeninis audinys. Kuo jo daugiau, tuo didesnė dešrelių maistinė vertė. Tačiau į pieniškas dešreles dedama ir mažiau vertingų skerdienos dalių: odų, pažandžių, uodegų ir pan. Iš ko pagamintas šis maisto produktas, reikėtų pasidomėti skaitant etiketę: joje nurodoma ne tik mėsos rušis, bet ir kiek bei kokių maisto priedų naudojama gamyboje.

Kokybės rūšys

Pagal mėsos kokybę ir naudojamus jos pakaitalus dešrelės gali būti aukščiausios, pirmos ir antros rūšies. Aukščiausios rūšies gainamos be augalinės ar gyvulinės kilmės mėsos pakaitalų. Gaminant pirmos rūšies dešreles, neleidžiama naudoti sojų miltų, ribojamas užpildų (krakmolo, kviečių miltų) kirkis. Antros rūšies dešrelių gayboje neribojamas krakmolo kiekis, tačiau kiek jo dedama, būtina nurodyti etikėteje, Taigi, aišku, kad maistiniu požiūriu vertingiausios – aukščiausios rūšies pieniškos dešrelės. Jos ir brangiausios.

Apie maisto priedus

Tai pirkėjus bene labiausiai bauginanti šio maisto produkto sudėties dalis. Net ir aukščiausios rūšies dešrelėse galima priskaičiuoti iki dešimties maisto priedų (gaminio etikėtese žymimu E raide su skaičiais arba pavadinimais). Mat tai, kad dešrelės – aukščiausios rūšies, nereiškia, jog jose maisto priedų mažiau. Šių medžiagų kiekius lemia gamybos technologija. Nustatytos leistinos maisto priedų normos, kurių gamintojai privalo laikytis. Beveik visų rūšių dešrelėse naudojami skonio ir kvapo stiprikliai, konservantai, stabilizatoriai, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos, emulgatoriai, antioksidantai. Oficialiai teigiama, kad jų kiekiai – visiškai saugūs ir sveikatai nežalingi. Tačiau vis garsiau kalbama, kad tai nėra visiška tiesa.

Ypač daug priekaištų sulaukia aromato ir skonio stipriklis natrio gliuinatas (E 621), sintetiniai konservantai (E 221 – 229). Esama tyrimų,bylojančių apie E 621 poveikį sotuo jausmui ir antsvoriui, dirginamąjį konservantų poveikį nervų ir endokrininei sistemoms.
Taigi renkantis dešreles etikėtese vertėtų pastudijuoti ir maisto priedų sąrašą – kuo jų mažiau, tuo geriau. Malonu žinoti, kad prekyboje esama dešrelių visai be maisto priedų arba su vienu trimis. Tokių dešrelių galiojimo laikas paprastai būna trumpas, o kaina didesnė.

Sadžiosios – švelnaus, truputi aštroko skonio kumščio dydžio ankštys. Būna raudonos, žalios, geltonos, oranžinės, balzganos spalvos. Kulinarijoje naudojamos ir šviežios ir miltelių pavidalo, kurie gaunami paprikas sudžiovinus ir sumalus. Šviežios saldžiosios paprikos valgomos kaip daržovės. Maltos yra puikus prieskoniai, suteikiantys patiekalams salsvą pikantišką skonį bei aromatą.

Aitriosios – nedidelės, 2-15 cm ilgio apvalios, kūgio formos baltos, geltonos, žalios, orandžinės, raudonos spalvos aštraus skonio (nuo švelniai aitraus iki deginančio) ankštys. Ir šviežios, ir džiovintos sumaltos naudojamos maistui aštrinti, jų į patiekalą dedama labai nedaug. Aštruas priklauso nuo ankštyse esančios medžiagos kapsicino kiekio. Kulinarijoje šių paprikų aitrumas matuojamas balais nuo 1iki 10. Pavyzdžiui, Ancheimo, Guachilijo, Poblano, Pasato paprikų aitrumas – 3 balai. Chalpenio, Kaskabelio, vengrų vyšninių paprikų – 4 balai. Anheimo pailgtųjų, Kabanelo, Pasilijos, vengrų blyškiųjų paprikų – 5-6 balai. O Chabaneros, uoginių, Tajų paprikų aštrumas siekia net 10 balų. Aitriomis paprikomis dažniausiai gardinami meksikietiški, indiški, turkiški, egiptietiški, kai kurie ispaniški, itališki patiekalai.

Dabar mitybos specialistai teigia, kad spurgos – labai nesveikas maistas. Kiaulių taukų ir cukraus derinys – kas gali būti blogiau! Tačiau, regis, daugeliui kartų tai buvo ne motais, ir spurgos ne vieną dešimtmetį karaliavo kaip nepamainomas švenčių gardėsis. Spurgų rušių yra įvairiausių – jas gamina iš mielinės, raugintos ar neraugintos tešlos, su varške, įdarais ir pan.

Išradingumo kūdikis

Jau senovės romėnai žinojo maisto paruošimo būdą gruzdinant karštuose riebaluose. Jie gaindavo riebaluose arba išlydytuose lašiniuose virtus tešlos rutuliukus, kuriuos paskui aptepdavo medumi ir apibarstydavo aguonomis. XVII viduryje Europoje buvo kepami S formos kepiniai, panašūs į spurgas. O XVIII a. kulinarinėje literatūroje smulkiai aprašoma spurgų su vaisių įdaru gamyba.

Sakoma, kad spurgos atsirado dėl kepėjų išradingumo ir taupumo, kai buvo sugalvota, kaip racionaliai panaudoti tešlos likučius. Tai esą padarė olandai, ne tik patys pamėgę spurgas, bet ir išpopuliarinę jas visame pasaulyje. Įvairių šalių duonos kepėjai mąstė, kaip tinkamai panaudoti tešlos likučius. Pavyzdžiui, anglai juos mesdavo į sriubą ar verdantį vandenį. Iš šių tešlos gabaliukų atsirado dabartiniai virtinukai. Nyderlanduose ir Vokietijoje duonkubilio liekanos buvo verdamos riebaluose, kol gražiai paruduodavo. Taip atsirado aliejiniai pyragaičiai. O štai olandai kiek vėliau kulinarijoje pritaikė ir savo jūreivišką išmonę – mazgus. Gamindami spurgas, jie tešlos likučius surišdavo mazgu, o iškepusius dar karštus „mazgelius“ apvoliodavo cukruje.

Kapitono „racionalizacija“

Į Ameriką pirmieji apvalias spurgas atplukdė Nyderlandų piratai. Tačiau dėl kiauravidurių spurgų, šiandien Amerikoje vadinamų doughnuts, atsiradimo pasakojamos kitokios istorijos. Spurgų „padangėlių“ atsiradimas siejamas su Naujosios Anglijos jūrų kapitonu Kroketu Gregoriu. Jis esą labai mėgęs mamos keptus aliejinius pyragaičius ir visą kelionę negalėdavęs nuo jų atsitraukti. Tačiau vairuojant laivą juos valgyti buvo sunku ir nepatogu. Todėl Gregoris paprašė savo mamos aliejinius pyragaičius pabandyti iškepti panašius į germaniškus sviestainius su skyle, kad juos būtų galima užmauti ant vairo stipinų… Motinos bandymas pavyko, ir taip atsirado kiauravidurės spurgos.

Olandiška spurgų fiesta

Ir šiandien olandai, spurgų išradėjai lieka ištikimi jų valgymo tradicijai. Spurgų ir kitų aliejuje virtų pyragaičių visus metus galima įsigyti duonos gaminių parduotuvėse, greitojo maisto restoranuose, užkandinėse ir gatvės turguose. Spurgos gaminamos ne tik iš mielinės, bet ir iš bemielės tešlos. Bemielių spurgų skonis primena sluoksniuotą pyragą. Tiesa, Olandjoje spurgų valgymo fiesta prasideda ne prieš Užgavienes, bet prieš Naujuosius metus. Jau spalio pradžioje pagrindinėse miestų gatvėse pridygsta daugybė pyragaičių prekystalių, kur galima ragauti ką tik išvirtų įvairiarūšių spurgų ir aliejinių pyragėlių.

Holivudiškos spurgos

Spurgos turbūt kiekvienam asocijuojasi su ypač nedietiniu maistu. Tačiau jas mėgsta netgi tie, kam labai svarbu išlaikyti nepriekaištingą figūrą… Spurgas ir pyragaičius ielai valgo Nyderlandų televizijos žvaigždės – tradicijos yra tradicijos. Beje, tai viena populiariausių naujamečių dovanėlių Nyderlandų įstaigose, mokyklose ir kitur: direktoriai aliejuje virtus pyragaičius mielai dovanoja savo pavaldiniams, mokytojos – mokiniams. O štai amerikiečiai nebūtų amerikiečiai, jei neieškotų išeities iš bet kokios situacijos. Čia sukurtos obuolių ir karamelės skonio „Šefp“ spurgos, kurios turi 270 kolorijų ir tik 3,5 g. riebalų. Jų rinkinys kainuoja 50 JAV dolerių! Tai brangiausios ir… sveikiausios pasaulyje gaminamos spurgos. Šios spurgos pristatomos užsakovui į namus. Populiariausių pirkėjų sąraše – Holivudo žvaigždės.

„Kenkėjas“ Suomijos kariuomenėje

Per didelė meilė spurgoms kelia dietologų susirūpinimą ir kitose šalyse. Štai Suomijos gydytojai pareiškė, kad suomių kariuomenėje nustatytas „kenkėjas“, keliantis pavojų šauktinių sveikatai: jie tunka nuo spurgų! Tai įprastos spurgos, parduodamos dalinių teritorijoje esančiose kavinukėse. Oulu miesto universiteto mokslininkai apskaičiavo, kad karinės tarnybos metu vidutiniškai du trečdaliai jaunuolių suvalgo triskart daugiau tų skanėstų nei paprastai. Toks spurgų kiekis gerokai padidina diabeto riziką, sukelia didelį kraujospūdį, nuo spurgų pradedama tukti.

Riebiojo ketvirtadienio linksmybės

Mūsų kaimynai lenkai kalorijomis taip nesirūpina. Juolab kad spurgos jiems – vienas tradicinių valgių. Lenkiškos spurgos garsios puikiu skoniu ir įvairiais įdarais: džemo, medaus, kremo. Iš viršaus spurgos apliejamos cukraus glajumi. Jos valgomos ir per Naujuosius metus, ir per Užgavienes, ir, ko gero, visus metus.

Tačiau didžiausia spurgų šventė Lenkijoje vyksta ruošiantis artėjančiai gavėniai – Riebųjų ketvirtadienį. Tuomet lenkai spurgas valgo visur: namuose, gatvėse, įstaigose, viešajame transporte. Negana to, pagal tradiciją kiekvienas žmogus turi suvalgyti nemažiau kaip keturias spurgas. Rengdamiesi šiam įvykiui, spurgų kepėjai dirba visą naktį. Jiems tai tikra „verslo šventė“ – žmonės perka po kelias dešimtis spurgų. Prie parduotuvių nusidriekia milžiniškos eilės, tačiau patys lenkai sako, kad tai viena iš šventės dalių, nes stovėti eilėse Riebųjį ketvirtadienį buvo ir yra šeimos tradicija. Šią dieną lenkai leidžia sau valgyti spurgų, kiek nori. Ir visai nesvarbu, kad kiekviena spurga turi po 200 kalorijų – norėdamas jas sudeginti žmogus turėtų bėgioti apie dvidešimt minučių arba vaikščioti 54 minutes. Juk tradicija byloja: jei tą dieną nesuvalgysi nei vienos spurgos, nesiseks visus metus. Neoficialiais duomenimis, vien Varšuvoje per Riebųjį ketvirtadienį spurgų suvalgoa apie du milijonus, o visoje Lenkijoje – apie 200 milijonų.

Savo kulinariniais įpročiai mes panašus į lenkus. Ne tik per užgavienes lietuviai mėgsta valgyti riebaluose virtus pyragaičius. Spurgomis mėgaujamasi ištisus metus, o kauniečiai gali didžiuotis išsaugoję spurginę, įsikūrusią Laisvės alėjoje. Nesveika? Tačiau kaip skanu.

Rima Marcinkevičienė.

Kokosų pienas

Kokosų pienas naudojamas kaip mažai kalorijų turintis grietinėlės pakaitalas. Tad ne veltui jis vadinamas azijietiška grietinėle. Šis pienas tinka įvairiausiems rytietiškiems patiekalams, ypač egzotiškiems padažams gaminti, tinka ir vegetariškiems valgiams gardinti. Taip pat jo galima įpilti į įvairios rūšies tešlą, saldžius padažus, ruošti kokteilius, gaminti želė. Tik nereikėtų kokoso pieno painioti su kokoso sultimis.

Karamelinis cukrus

Tai stambių kristalų rusvas cukranendrių cukrus, išsiskiriantis kiek ryškesniu karamelės skoniu. Jis pagerina kavos, arbatos, kašto vyno, punšo skoni. Taip pat idealiai tinka desertams paruošti. Turint po ranka juo ypač paprasta pagražinti ką tik iškepusį pyragą, žele tortą. Desertus taurėse ir kitokius skanėstus.

Aitriųjų paprikų milteliai

Jų tinka berti ne tik į meksikietiškus ar azijietiškus mėsos bei daržovių troškinius, bet ir į karštą šokoladą, vyšnių uogienę, meduolių, keksų tešlą, net pieno kokteilius. Sumaniai panaudojus aitriųjų paprikų miltelius, įprastas gaminys įgauna nepakartojamo skonio niuansų. Žinoma, svarbu nepadauginti.

Rikota

Rikotos sūris plačiai naudojamas italų virtuvėje. Jis labai panašus į trintą varškę, tik švelnesnis. Neriebus, todėl gaminiai su rikota tiesiog tirpsta burnoje. Tai lyg tarpinis produktas tarp varškės ir sūrio. Gaminamas iš pieno išrūgų, atskyrus nuo jų varškės gumulėlius. Rikota gali būti gaminama iš bet kokios rūšies pieno, tačiau Italijoje jai daugiausia naudojamas avies arba ožkos pienas. Labai tinka įvairiems desertams, pyragams, tortams gaminti. Patiekalai iš rikotos nebūna labai koloringi (jie papildomai neprideda riebalų).

Šafranas

Tai – vienas brangiausių prieskonių, gaunamas tik iš tikrųjų krokų žiedų purkų. Nors jo skonis yra aitrus ir šiek tiek karstelėjęs, šafranas dažniau vartojamas ne kaip prieskonis, o dėl to, kad patiekalams suteikia ryškia aukso spalvą. Dažnai naudojamas gaminant desertus, jo dedama į tešlą, kremus. Šafranu taip pat gardinami padažai ir sriubos. Vertėtų žinoti, kad gramas šafrano gali ryškiai nudažyti 100 litrų skysčio, todėl šio prieskonio nereikėtų padauginti.

Maskarponė

Tai šviežias, nebrandintas, minkštas ir purus karvės pieno sūris, skoniu primenantis sviestą. Šis riebus sūris paprastai patiekiamas kaip desertas su saldžiais vaisiais, gali būti maišomas su brendžiu, likeriu. Panašiai kaip varškė, maskarponė tinka įvairiems desertams, kremams gaminti, mat suteikia patiekalams savito skonio. Iš šio sūrio ruošiamas ir pas mus labai populiarus itališkas desertas „Tiramisu“. Maskarponė tinka ir sūrio pyragams, stingdomiems tortams (su želatina) gaminti. Tik reikėtų atminti, kad šis sūris riebus, tad gaminiai iš jo labai kaloringi.

Klevų sirupas

Klevų sirupas, kurio galite įsigyti didesniuose prekybos centruose, kartais minimas kai kurių kepinių, desertų, kokteilių receptuose. Jis dar vadinamas Šiaurės Amerikos „skystuoju gintaru“ – gaminamas iš ten augančių klevų sulos. Tokiai sulai gaminti gali būti naudojama raudonojo, cukrinio ar sidabrinio klevo sula. Sirupas būna nuo auksinės iki tamsiai rudos spalvos (priklauso nuo virimo laiko), ypatingo, savito, švelnaus skonio. Klevų sirupą galima pakeisti bet kokiu kitu, tačiau tada nepajusite išskirtinio jo skonio.

Kompotui parinkite nepernukusias nepažeistas šviežias uogas ar vaisius. Pastaruosius galite nulupti, supjaustyti puselėmis ar skiltelėmis. Nerūdyjančio plieno peiliu nuluptus rugščius vaisius (pavyzdžiui, obuolius), kad nepatamsėtų iškart pusei minutės pamerkite į citrinų rūgštimi parūgštintą arba pasūdytą (litrui vandens – 3 g citrinų rūgšties arba šaukštelis druskos vandenį). Išgriebę iš pasūdyto vandens, prieš dėdami į stiklainius, nuplaukite šaltu virintu vandeniu. Kompotui vaisius ar uogas galite užpilti cukraus ar medaus sirupu, natūraliomis pakaitintomis tų pačių ar skonių derančių uogų ar vaisių sultimis. Nesaldžiam sirupui išvirti trims litrams vandens pakaks 400 g cukraus. Jei prieš dėdami į stiklainius vaisių ir uogų neblanširuosit, stiklainių neišplikysite verdančiu vandeniu, paruoštą kompotą įstatykite į didelį puodą su 85 C temperatūros vandeniu ir apie pusvalandį pakaitinkite (litrinius stiklainius pakaks kaitinti 15 minučių). Tada sandariai užsukite. Vaisių ar uogų kompotus tinka gardinti gvazdikėliais, citrinų ar apelsinų žievelėmis, cinamono lazdelėmis. Šiuos prieskonius berkite į verdamą sirupą ar kaitinamas sultys, paskui, prieš pilant į stiklainius, juos išgriebkite.

Uogienė labiausiai tinka ruošti iš minkštesnių uogų. Jei norite, kad jos kuo mažiau suvirtų, ant nuplautų uogų užberkite reikiamą kiekį cukraus ir kelias valandas jas palaikykite vėsioje vietoje. Kai cukrus ištirps, sukrėskite į nerūdijančio metalo puodą ir virkite nemaišant arba labai atsargiai retsykiais pamaišant mediniu šaukštu. Kad uogienė būtų tirštesnė, berkite daugiau cukraus ir ilgiau ją virinkite. Būtinai nugraibykite verdant susidariusias putas, kuriuose yra bakterijų.

Jei uogienė pernelyg skysta, nukėlę nuo ugnies, galite įmaišyti vandenyje išbrinkytos želatinos arba įdėti šiek tiek specialaus tirštiklio (pektino) ir dar kiek pavirinti. Uogienei pikantiško skonio ir aromato suteiks šlakelis kvapnaus desertinio vyno, romo ar konjako.
Iš nemažai pektinų turinčių uogų (juodujų ir raudonųjų serbentų, spanguolių, bruknių, agrastų ar kt.), vaisių (pavyzdžiui, rūgščių obuolių) žiemai verta pasiruošti drebučių – turėsite kuo pagardinti mesos kepsnius, šiltuosius ir šaltuosius padažus.

Verdant vaisių ar uogų drebučius, nepagailėkite cukraus (kilogramui vasaros gerybių imkite apie 1 kg cukraus). Juo apibertas uogas ar vaisius maišant kaitinkite ant silpnos ugnies, kol sutirštės, paskui pertrinkite per sietelį ir išpilstykite į švarius stiklainius. Jei manote, kad drebučiai gali nestingti, į dar neatvėsusius galite įmaišyti išbrinkytos ir ištirpdytos želatinos (50 g – 1 kg drebučių). Jei norite išsivirti ne itin saldžių drebučių, juos gaminkite su specialiu uogienių cukrumi. Jis papildytas natūraliu pektinu, todėl ir mažiau pasaldinti drebučiai labai gerai sustingsta. Drebučius galite ruošti ir iš kelių skoniu derančių vaisių ar uogų, pavyzdžiui obuolių ir juodųjų serbentų, agrastų ir aronijų.

Iš naminių vaisių ar uogų sulčių žiemai pasigaminkit sirupo – atskiede negazuotu mineraliniu vandeniu, turėsite sveiko ir gardaus gėrimo. Per švarią marlę ar sulčiaspaudę išspaustas šviežias vaisių ar uogų sultis supilkite į puodą, įberkite du kartus daugiau cukraus nei turite sulčiu ir maišant kaitinkite ant silpnos ugnies, kol užvirs. Užvirusį sirupą pavirinkite dar 3-5 minutes, jei reikia, pagardinkite citrinos rūgštele, nugriebkite paviršiuje susidariusias putas, perkoškite per kelių sluoksnių švarią merlę ir išpilstykite į paruoštus stiklainius.

Labai gardus žemuogių, juodųjų serbentų, aviečių sirupas. Juos galite naudoti ne tik gaiviesiems gėrimams gaminti, bet ir desertams, blyneliams, varškei ar košėms gardinti.

Ji tekstas

Dižonio garstyčios ruošiamos iš juodų arba rudų garstyčių sėklų ir vyno. Labai tinka didkepsniams, virtai ir įvairiais būdais keptai mėsai gardinti. Šiomis garstyčiomis galite pagardinti pernelyg švelnų šaltą ar karštą padažą, dėl pikantiškumo šaukštelį jų įmaišyti į klasikinį majonezą. Aštrios angliškos garstyčios gaminamos iš balintų garstyčių grudelių, kurie kartais maišomi su kvietiniais miltais ar ciberžolėmis (dėl spalvos). Jos yra tradicinis didkepsnių ir padažų komponentas, dera su šaltai rūkyta mėsa, dešrelėmis, sūriais. Galite įsigyti šios rūšies garstyčių grudelių ir tyrės. Kvapnios prancūziškos garstyčios – ne kas kita, o rudųjų ar juodųjų garstyčių, vyno acto, raudonėlių ir krapų mišinys. Iš kitų garstyčių išsiskiria itin švelniu skoniu, todėl labai tinkamos paukštienos ir veršienos valgiams bei padažams skaninti.

Garstyčių miltelius prieš naudojimą reikia maišyti su šaltu vandeniu (jį pilant, iš grūdelių išsiskiria aliejai, suteikiantis savitą skonį): imkite vienodais kiekiais garstyčiu ir vandens, gerai išmaišykite ir palikite 10 min pastovėti. Garstyčių miltelių skonis itin dera su šaltai rūkyta mėsa ir žuvimi. Pikantiškumo jos suteikia salotų užpilams, sūrio padažams, majonezui. Garstyčių grūdeliai ruošiami iš pačių grudelių ir baltojo vyno, išsiskiria švelniu arba aštriu skoniu ir labiausiai tinka ant grotelių keptai mėsai skaninti. Jų galite berti į karštą grietinės ar grietinėlės padažą, kuriuo gardinsite paukštieną ar kiaulieną, taip pat šaltą padažą, kuriuo ketinate aptepti sumuštinius su mėsa. Tinka ir salotų užpilams paskaninti.